Tavo šmėkla

Stoviu plika ant skardžio krašto

Auksinės dulkės pakyla nuo odos

Matau šviesią mėnulio pusę

Tamsioji tyko nebyli

Mano širdis ramiai plakė delne

Išplėšta, kruvina

Apsiblaususiu žvilgsniu žvelgiau į tolį

Mano galvą puošė karūna

Kaip šalta buvo tą naktį

Kūnas vis dar pamena jausmą

Kai iš skausmo trūkčiojo parkritęs

Varganas ir neišganingas.

Sruvo arterijomis skystis

Šlykščios, dervuotos graužaties

Sruvo Giliusis Nilas

Begalinėje nebūty.

Elektrai bėgiojant stuburo linkiu

Meldžiau Dievo

Pamiršti tabu

Pamiršti akis vyro

Kurio šešėlis persekioja mane

Kurio vaiduoklis lanko prisidengęs nakties skraiste.

Barbora J.

←