Kūdikėlis

Neįmanoma tavęs nemylėti,

Tu per daug gražus, norisi imti į glėbį

Nors burnytė maža, bet galingai didi!

Visi žino, kad tu - kūdikėlis esi.

Nors atrodai gležnutis, bet tavęs su kaupu,

Tu gali išvaryti visus už ribų,

Savo liūdesio dainą kartu su kitais,

Kūdikėliais mažučiais dainuoji rytais.

Tavo akys melsvutės, žiūri kažkur,

O burnytė vis ieško ramybės visur,

Išgyvenimo ratas verčia nesnausti,

Ir sėkmingai bei drąsiai save atstovauti.

O kai miegi, esi, angelas baltas,

Nusileidęs į žemę man širdį atverti,

Lyg pūkas padangėj skraidai ir kvepi,

Žibutėmis ir tuo, ką brangina visi.

Nors dienos nelengvos ir naktys be miego,

Verkimas, zyzlumas atrodo dėl nieko,

Bet tavo šypsniukas, akių šiluma,

Mamytės širdelę sušildo liepsna.

Ir kur tu bebūtum, tu mano esi,

Vaikutis, kuris nuolat sukas minty,

Ir jeigu tau liūdna - ateik pas mane,

Bet kur, bet šiltai, priglausiu tave!

Ilona A.

←