Motinai

Sapnuose vis dažnai aplankai, 

tik juose dar regiu Tavo veidą,

Žingsniai Tavo, nutilo seniai, 

tai kodėl, iki šiolei dar skauda?
Tai kodėl ligi šiol vis ilgu,

tų dienų kurios niekad negrįžta?..
Ir dabar jau visai nesvarbu, 

kiek vaikystėje buvo vaikystės.

Nesvarbu, kiek nuskynėm žiedų, 

kiek kelių akmenuotų nuėjom,
Tave menam tada dar kartu, 

kai tik vieną, Tave, temylėjom.
Tu, buvai visų mūsų pradžia,

mūsų alfa ir mūsų omega...

Nesvarbu, kad apaugo žole,

Tavo kojų, čia paliktos pėdos.

Nesvarbu, kad nuščiuvę namai, 

dieną - naktį, vis žiūri į kelią,

Juo sugrįžta dar kartais vaikai,

pasiguost, kai gyvenimą gelia.
Pasakyt, kad buvai Tu teisi, 

o galbūt, paprašyt atleidimo...

Čia buvai, čia likai, čia esi,

nors Širdis Tavo - amžiams nurimo.

Vilija

←