DRAUGĖ BE VAIKŲ

Jie pasiutę žvėrys,

Laužo, mėto, daužo,

Rėkia kiek tik gali,

Spiegia, verkia, graužia!   

Purvina namus,

Nuo jų pirštų lieka,

Antspaudai pas mus.

Taip man vakar guodės,

Draugė iš laikų,

Kai mes dvi padaužos,

Lakstėm iš barų.

Pas ją buvo sesė,

Su vaikais svečiuos,

Jai baisu be galo,

Kuo jie taip užaugs.

O aš atsisėdus,

Tyliai kikenu,

Juk tai taip matyta,

Tiems, kas turi jų.

Ilona A.