Medžiai
Susipynę susipynę medžių šaknys ir stiebai,
Vienas kitą nuramina ir gyvena sau linksmai.
Samanytėm padabintom, kilimai čia jų visų,
Stiebiasi ir kelia dangų, ant pečių savų didžių!
Susipynę susipynę mano mintis ties mišku,
O jame tarsi stebuklas, aš jausmus savus girdžiu!
Gal paduosi man rankelę ir keliausim po miškus?
Ten, kur tyluma
užvaldo ir ramybė mus visus.
Susipynę susipynę mūs likimas abiejų,
Medis buvęs mano brolis, o gal aš buvau medžiu?
Ir padėki mielas drauge, telefoną sau ramiai,
Gaudyk ryšį medžio lapais kol pajausi, kad esi.