Grožis
Sakaisi matąs mano sielą,
Sakaisi suprantąs mano sielvartą
Tau gražios mano skylės ir randai
Glūdintys krūtinėje giliai.
Tačiau aš netikiu tais paistalais
Ir žodeliais žinomais, gražiais
Sakytum myli mano šypseną, akis
Tatai tu knaisais taip giliai.
Nejučiom apdujusi stebiu
Tą dangų ir medžius,
Ir norisi man pasislėpti
Netarus nei žodelio vieno atsikvėpti
Atsigulčiau pauksny kažkur
Lyg niekam nežinoma šaka, viena
Ir užmerkusi akis stipriai
Tikėčiausi prasmegti skradžiai.
Susiliečiau su šaknimis medžių
Apsiraizgiusių aplink kūną šaltą,
Aš myliu lietų, myliu dieną žvarbią
It laukinė uodžiu žemę šlapią
Nes nepažįstu kito jausmo
Nei beribio skausmo.
Nesistenk nuplauti man rankas
Ar muiluoti tas vietas
Kuriose kraujuoju jau nuo seno
Nepažinusi žmogaus gero.
Barbora J.