Grožis

Sakaisi matąs mano sielą,

Sakaisi suprantąs mano sielvartą

Tau gražios mano skylės ir randai

Glūdintys krūtinėje giliai.

Tačiau aš netikiu tais paistalais

Ir žodeliais žinomais, gražiais

Sakytum myli mano šypseną, akis

Tatai tu knaisais taip giliai.

Nejučiom apdujusi stebiu

Tą dangų ir medžius,

Ir norisi man pasislėpti

Netarus nei žodelio vieno atsikvėpti

Atsigulčiau pauksny kažkur

Lyg niekam nežinoma šaka, viena

Ir užmerkusi akis stipriai

Tikėčiausi prasmegti skradžiai.

Susiliečiau su šaknimis medžių

Apsiraizgiusių aplink kūną šaltą,

Aš myliu lietų, myliu dieną žvarbią

It laukinė uodžiu žemę šlapią

Nes nepažįstu kito jausmo

Nei beribio skausmo.

Nesistenk nuplauti man rankas

Ar muiluoti tas vietas

Kuriose kraujuoju jau nuo seno

Nepažinusi žmogaus gero. 

Barbora J.

←